Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, bendradarbiaudama su LMA Vrublevskių biblioteka, tęsia pašnekesių su vertėjais ciklą „Knyga ir vertėjas”. Antruoju pokalbiu pristatome Šv. Jeronimo premijos laureatę, anglų ir amerikiečių klasikos vertėją Ireną Balčiūnienę.

Šiame įraše kolegė atsiskleidžia kiek kitu amplua, būtent kaip savo tėvo Ksavero Andrašiūno knygos „Gyvybės gambitas“ sudarytoja ir parengėja. Autorius, lydėjęs Lietuvos komandą į 8-ąją šachmatų olimpiadą bekraujei kovai, aprašė kelionę į Argentiną, skubotą grįžimą iš jos prasidėjus karui ir kruvinąjį vienos nakties „gambitą“ su NKVD tardytojais Velsko lageryje. I. Balčiūnienė išsamiai papasakoja apie tėvo gyvenimo aplinkybes, rankraščio ir knygos atsiradimą, apie kitus jo rankraščius, probėgšmais ir apie savo kaip vertėjos darbus.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, bendradarbiaudama su LMA Vrublevskių biblioteka, pradeda pašnekesių su vertėjais ciklą „Knyga ir vertėjas“. Kiekvienu įrašu konkrečią knygą (arba autorių) pristatys vertėjas, kuris dažniausiai lieka už kadro, bet kaip tik jis labiausiai pajėgus atskleisti verčiamų kūrinių istorinius ir kultūrinius kontekstus, menines priemones, galimus ryšius ar paraleles su Lietuvos realijomis. 

Šiame įraše vertėja Austėja Merkevičiūtė pristato svarbiausią austrų psichiatro ir neurologo Viktoro E. Franklio veikalą „Sielogyda“. Vertėjai talkina Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos instituto Lietuvoje įkūrėjas prof. Rimantas Kočiūnas. „Sielogydoje“ Franklis teoriškai pagrindžia logoterapiją, būtent į prasmę orientuotą psichoterapiją, ir pateikia daugybę jos praktinio taikymo pavyzdžių, taip pat ir tokiomis ribinėmis aplinkybėmis kaip koncentracijos stovykla. Logoterapija yra viena iš trijų kertinių Vienos psichoterapijos krypčių.

Kalbėjosi: Austėja Merkevičiūtė, prof. Rimantas Kočiūnas.

Muzika: 

SHOLOMO SECUNDOS dainą iš miuziklo „Men ken lebn nor men lost nischt“ (1932) JACOBO JACOBSO žodžiais, atlieka BUDAPEST KLEZMER BAND (2000).
1942–1944 m. V. Franklis su šeima kalėjo  „pavyzdiniame Terezienštato gete“.  Kartą kaliniai – Prahos džiazo muzikantai – atliko šią dainą, ir ji tapo neoficialiu  Terezienštato stovyklos žydų „himnu“.

Kūrybinė grupė: Austėja Merkevičiūtė, Vika Petrikaitė.